Naujoji Zelandija salų valstybė Ramiajame vandenyne. Naujoji Zelandija 2006 m. oficialiai pripažinta gražiausia pasaulio valstybe. Jos gamta - tarsi mūsų planeta miniatiūroje, o kraštovaizdžių kilmė ir įvairovė leidžia pajusti geologinio laiko bėgsmą. Niekur kitur tokiame žemės lopinėlyje neįmanoma kartu pamatyti to, ką siūlo Naujoji Zelandija: dangų remiantys ir snaudžiantys ugnikalniai, karštosios versmės ir orą skrodžiantys fjordai ir sidabrinai kriokliai, slenkstėtos upės ir akį veriantys turkio spalvos ežerai, unikali augalija ir gyvūnija, vešlūs miškai ir jaukūs slėniai, balto smėlio paplūdimiai ir salelių labirintai, įdomūs miestai, žavūs kaimai ir saviti jų gyventojai. Tai - Naujoji Zelandija, kurios grožis puikiai atspindėtas P.Džeksono filme „Žiedų valdovas".
Naująją Zelandiją sudaro dvi didelės salos (Šiaurės ir Pietų) ir kelios mažesnės, stūksančios Australijos ir Ramiojo vandenyno plokščių susidūrimo vietoje. Tai seismiškai aktyvi zona, salas nuolat supurto žemės drebėjimai, o įspūdingi kažkada veikusių ugnikalnių krateriai dabar žavi savo didybe ir snaudžiančia galinga jėga. Pietų saloje keliautojams verta pasigrožėti veidrodiniais ežerais, parymoti prie hipnotizuojančio Milfordo fiordo, paklajoti po ledynų kepurėmis pasipuošusius Pietų Alpių kalnus, o Šiaurės saloje - užsukti į vėjuotą sostinę Velingtoną, patyrinėti egzotiškąją maorių kultūrą ar aplankyti žinomiausius vyno ūkius.
Naujojoje Zelandijoje įspūdžių ieškoti nereikia - už kiekvieno kelio vingio gali išvysti netikėtą panoramą, ryškiaspalvį ežerą, nematytą augalą ar krioklį. Sala stulbina visiška ramybe ir savo gamtos įvairove - kalnais, ežerais, miškais ir vandenynu. Nenuvažiuoji nė kilometro, o jau pasijunti taip, tarsi būtum nukeliavęs iš Vidurio Europos į atogrąžas.
Turint laiko verta važiuoti palei pakrantę ir gėrėtis vandenyno šėlsmu, išsimaudyti laukiniuose uolėtuose paplūdimiuose, stebėti bangose dūkstančius delfinus ar tingiai ant akmenų drybsančius jūrų liūtus, o sustojus prisirinkti kibirą moliuskų vakarienei.
Kai atsibosta pakrantė, galima pasukti į salos gilumą, prie Ruapehu, Ngauruhojės ir Tongaryro ugnikalnių, esančių UNESCO saugomame Tongaryro nacionaliniame parke. Įspūdžių trokštantys keliautojai būtinai turi pasivaikščioti prie sustingusių lavos upių, žydrų ežerų, susiformavusių krateriuose, ir iš žemės gelmių rūkstančių garų debesų. Bene įspūdingiausias vaizdas atsiveria sumaniusiems po unikalų kraštovaizdį pasižvalgyti iš paukščio skrydžio, patogiai įsitaisius sraigtasparnyje.
Tikroji gamtos jėga atsiskleidžia prie Taupo ežero, kuris susiformavo prieš 5 tūkst. metų, išsiveržus vulkanui. Verta ežere paplaukioti laiveliu ir pasigrožėti maorių piešiniais uolose. Na, o prisiekę žvejai tikrai susigundys upėtakių žvejyba, tik prieš tai reikia nepamiršti nusipirkti licencijos, leidžiančios žvejoti.
Jei smalsuoliams neužtenka požeminės ugnies ir vandens stichijos, reikia dumti link Rotorua, ežerų ir geizerių krašto, kuris pasitinka specifiniu sieros kvapu - supuvusių kiaušinių dvoku. Pasukus Oklando link derėtų nepraleisti progos aplankyti unikalius Vaitomo urvus, ant kurių sienų sutūpę švytintys vabalai sukuria bauginantį vaizdą.
Ko gero, dauguma maršrutų Naujojoje Zelandijoje skirti gamtai ir tik mažuma - miestams, juk prieš gamtos didybę nublanksta žmogaus rankų kūriniai. Tad didesnio lietuvių dėmesio nesulaukė nei modernus Velingtonas su savo meno galerijomis, Nacionaliniu muziejumi ir senaisiais mediniais vyriausybės rūmais, nei verslo ir pramonės centras Oklandas, besididžiuojantis puikiai sutvarkytais parkais ir uostu, pilnu jachtų. Miesto centras nedidelis, jame stūkso dangoraižiai ir televizijos bokštas, nuo kurio glima stryktelėti prisirišus guma, miesto centrą supa didžiuliai priemiesčiai, apstatyti individualiais namais, ir apie 50 snaudžiančių ugnikalnių kraterių.
Naujoji Zelandija - savotiška gamtos mėgėjų, ypač ornitologų, Meka, tačiau nereikia tikėtis, kad reti ir nykstantys gyvūnai turistams nuolat šmėžuos palei fotoaparato objektyvą. Keliaudamas per šalį greičiau pamatysi kolonistų atsivežtas avis ar karves, nei skuodžiantį besparnį kivį.
Maorai
Dauguma maorių, kurių vos neištiko išnykusių milžiniškų stručių moa likimas, gyvena Šiaurės saloje, visiškai integravęsi į visuomenę, ir nė kiek neprimena tų agresyvių genčių, gąsdinusių pirmuosius europiečius tyrinėtojus, atklydusius į salas. Priminsime, kad pirmieji į salas atplaukė išeiviai iš Polinezijos, vėliau didžiulėmis valtimis atsibastė maoriai. Šie saloms davė poetišką pavadinimą - Aotearoa, Ilgo balto debesies žemė.
Pirmasis europietis, įkėlęs koją į maorių žemę, buvo olandas Abelis Tasmanas, kuris naujai atrastą žemę iš pagarbos ar iš nostalgijos savo tėvynei pavadino Nyderlandų provincijos vardu - Zeeland. Na, o beveik po šimto metų anglų jūrininkas ir tyrinėtojas Jamesas Cookas salas paskelbė Anglijos valda. Taip prasidėjo Naujosios Zelandijos kolonizavimo istorija. Maorių gentys kolonistams priešinosi beveik iki XIX a., kol buvo pasirašyta Vaitangio sutartis, kad Naujoji Zelandija tampa Jungtinės Karalystės kolonija, o maorių gentys išsaugo savo žemes. Tačiau žemės buvo ir toliau atiminėjamos.
